Neatsitiktinai I. Vėgėlė smerkia ne Kremliaus agresiją, o patį karą, tarsi jis būtų naikinantis gaisras, kilęs nuo savaiminio užsidegimo. Toks įspūdis susidarė po to, kai įveikęs atmetimo sindromą, prisiverčiau perklausyti „YouTube“ paskelbtą „Savaitės interviu: apie karą Ukrainoje I. Vėgėlė turi nepopuliarią nuomonę“.
Kodėl prisiverčiau? Todėl, kad ši „nepopuliari nuomonė“ yra tarsi įgarsintas pasąmonės srautas, išreiškiantis tikrąją, nepagražintą I. Vėgėlės poziciją. Jos neišgirsi per kandidatų į prezidentus debatus, nes juose kandidatai vadovaujasi maždaug tokiu principu: niekas taip nepadeda siekti populiarumo, kaip ta akivaizdžiai nepopuliari nuomonė, kurią laiku palieki neišsakęs.
Neklydau – sunku buvo klausytis, kaip įsijautęs į tautos gelbėtojo vaidmenį, I. Vėgėlė smerkia supuvusią Lietuvos politinę sistemą, chaotišką valdymą, o valdininkų kastą pliekia ir pagrįstai, ir nepelnytai, kol lieka neaišku, kas pagal intelekto koeficientą užima žemesnę poziciją – kritikos objektas ar pats kritikas.
Profesorius turi žiauriai gražų įprotį tepti viešąjį šalies gyvenimą tokiu storu purvo ir fekalijų sluoksniu, kad žmogus nevalingai stebiesi: kam mums reikalingi priešai – toksiški Kremliaus ruporai, – jei turime tokį tikrą ir nuoširdų patriotą kaip I. Vėgėlė?!
Neįmanoma paneigti – profesorius turi žiauriai gražų įprotį tepti viešąjį šalies gyvenimą tokiu storu purvo ir fekalijų sluoksniu, kad žmogus nevalingai stebiesi: kam mums reikalingi priešai – toksiški Kremliaus ruporai, – jei turime tokį tikrą ir nuoširdų patriotą kaip I. Vėgėlė?!
Tačiau labiausiai nuostabą kelia nepopuliari ir pačiam I. Vėgėlei nenaudinga nuomonė apie karą Ukrainoje. Vis dėlto I. Vėgėlė nėra vienišas ir izoliuotas, nes vengimas smerkti Rusijos agresiją ne visur nepopuliarus ir atitinka, pavyzdžiui, Vladimiro Putino liokajų – Viktoro Orbano ir Roberto Fico – nuomonę.
Kas vienija šventą trijulę, atkartojančią toksiškus Kremliaus naratyvo teiginius? Ją vienija ta aplinkybė, kad nuolankiai pabrukę uodegas, šie veikėjai šleikščiai apgailėtiną kapituliaciją prieš V. Putiną pateikia kaip būtinumą nutraukti kraujo praliejimą, išsaugoti žmonių gyvybes ir siekti taikos.
Taikos siekti būtina, to paneigti neįmanoma, bet kokiomis sąlygomis? Štai kur šuo pakastas. O pakastas jis negiliai ir skleidžia velniškai sunkų dvoką. Mat V. Putinas nori ne derybų dėl teisingos taikos, o diktuoti Ukrainai vergiškas ir ultimatyvias, išimtinai Kremlių tenkinančias „taikos“ sąlygas.
Tokias, atsiprašant taikos sąlygas, pasak V. Putino atstovo spaudai Dmitrijaus Peskovo, lemia būtinumas atsižvelgti į pasikeitusias realijas, nes Donecko, Luhansko, Zaporižios ir Chersono sritys, pagal Rusijos Konstitucijos pakeitimus, yra įtrauktos į Rusijos Federacijos (RF) sudėtį.
Nepaisant to, kad minėtos sritys tapo „rusiškomis“, nėra visiškai aišku, ar į RF sudėtį yra įtrauktos tik faktiškai Rusijos okupuotos šių sričių teritorijų dalys, ar ir tos Donecko, Luhansko, Zaporižios ir Chersono sričių teritorijų dalys, kurias realiai kontroliuoja Ukraina.
Kas gali paneigti, kad V. Putinas sieks taikos tik tokiomis sąlygomis, kurios įgalins minėtas sritis be jokių „kvailų“ išlygų inkorporuoti į Rusijos sudėtį?
Apskritai taikos derybos – tai sąžiningai aptariami ir vykdomi susitarimai dėl besiderančių šalių abipusių nuolaidų, įsipareigojimų ir garantijų.
Taikos derybų priešybė – tai iš jėgos pozicijos Rusijos įžūliai keliami ultimatyvūs reikalavimai, kad Ukraina padarytų teritorines nuolaidas, apribotų suverenitetą politinėje, ekonominėje, karinėje ir kitose srityse. Toks procesas yra ne derybos dėl taikos, o derybos dėl Ukrainos kapituliacijos.
Neįtikėtina, kaip ciniškai V. Putinas mausto mulkius arba lengvai gauna paramą tų, kurie suinteresuoti apsimesti mulkiais, nes yra parsidavę Kremliui su visu žarnyno turiniu. Tokiais labai sėkmingai apsimeta ir prezidentai, ir ministrai, ir parlamentarai, ir netgi visiškas mailius, kuris buriasi į visokias Kremliaus draugų gaujas. Žmonių godumas išties yra patikimas V. Putino sąjungininkas.
Kitas V. Putino sąjungininkas – žmonių, netgi protingų, naivumas. Tiesa, pavojingesnis už kvailumą. Štai šiltutėlis pavyzdys: V. Putinas paleidžia antį, esą jis atviras deryboms dėl taikos, o tokio kilnumo įkvėptas, I. Vėgėlė seka infantilias pasakėles apie būtinumą siekti taikos. Tiesa, nutyli kokios – rusiškos?! Ukrainą į gabalus sudraskančios taikos?!
Išties, profesorius su pavydėtinu atkaklumu, kuris pranoksta netgi fontanu trykštančias jo auksines mintis, aptarto interviu metu nenuilsdamas kartojo, jog būtina rasti sunkų sprendimą ir dėti visas pastangas, kad karas baigtųsi, ir tuo pačiu siekti, kad Ukraina nepralaimėtų.
Nuostabu! Šviežių kapų masiškai nusėta Ukraina yra Rusijos nuniokota ir iš dalies aneksuota. Bet! Jeigu barbariškos Rusijos agresijos aukai bus primestos Putino „taikos“ sąlygos, tai dar žiauriau apiplėšta ir išprievartauta Ukraina, pasak jos ištikimo draugo I. Vėgėlės, išeis iš karo nepralaimėjusi.
Išminties perlus dosniai barstantis žmogus, koks yra I. Vėgėlė, pasižymi tuo, kad vieną jo išmintingą mintį perspjauna kita – dar išmintingesnė. Būtent tokia yra profesoriaus mintis, perspėjanti neeskaluoti karo, nes eskalavimas gali tik padidinti Ukrainos kančias ir esmingai pabloginti jos padėtį.
Profesorius pažodžiui atkartoja vieną iš Kremliaus naratyvo teiginių. Jo esmę pagal Kremliaus logiką išreiškia racionali ir protinga mintis: jeigu jau tapai žudynių, žaginimų, suluošinimų, plėšimų ir kitų grožybių auka, tai elkis protingai, nuolankiai ir nesipriešink. Antraip bus dar blogiau.
Bravissimo! Čia profesorius pažodžiui atkartoja vieną iš Kremliaus naratyvo teiginių. Jo esmę pagal Kremliaus logiką išreiškia racionali ir protinga mintis: jeigu jau tapai žudynių, žaginimų, suluošinimų, plėšimų ir kitų grožybių auka, tai elkis protingai, nuolankiai ir nesipriešink. Antraip bus dar blogiau.
Ši „protinga“ mintis galėtų būti iškalta virš įėjimo į Absurdo muziejų. Štai be kraujo praliejimo ir žaibiškai įvykdyta Krymo okupacija įkvėpė V. Putiną ir sužadino jo apetitą. Nebus perdėjimas teigti, kad tam tikra prasme agresyvus Rusijos karas prieš Ukrainą yra tokio nuolankaus paklusimo brutaliai jėgai rezultatas.
Ir atvirkščiai, Rusijos intervencija į Donecką ir Luhanską, užuot privertusi Kyjivą kapituliuoti, sukėlė precedento neturintį ukrainiečių nacionalinės savimonės jausmą. Tai reiškia, kad ukrainiečius gelbsti ne vergiškas nuolankumas, o tvirta kovos dvasia, taigi karo eskalavimas pagal liguistą I. Vėgėlės logiką.
Pagal šią absurdišką Kremliaus „priešo“ logiką, „Patriot“ oro gynybos sistemos, užuot apgynusios Ukrainos miestus nuo V. Putino raketų, paverčia juos griuvėsiais ir gaisravietėmis, gausiai nusėtomis sudarkytų žmonių lavonų ir iš siaubo, skausmo bei kančių konvulsijose besiraitančių gyvųjų.
Išklausęs kapituliacine dvasia persunktus profesoriaus opusus, supratau viena – jie atitinka Harry’io G. Frankfurto apibūdinimą apie „šneką, išvalytą nuo bet kokio informatyvaus turinio“ ir prilygintą tai organizmo veiklos medžiagai, „iš kurios pašalinta visa, kas maistinga“.
Dėsninga, kad viešųjų ryšių specialistai, vertinantys I. Vėgėlės šansus patekti į antrąjį Prezidento rinkimų turą, konstatuoja, jog pandemijos metu ryškiai įsižiebusi jo politinė žvaigždė gęsta. Gęsta, nes viską kritikuodamas, I. Vėgėlė nesugeba pasiūlyti jokių pozityvių ir konstruktyvių idėjų.
Dėsninga, kad viešųjų ryšių specialistai, vertinantys I. Vėgėlės šansus patekti į antrąjį Prezidento rinkimų turą, konstatuoja, jog pandemijos metu ryškiai įsižiebusi jo politinė žvaigždė gęsta. Gęsta, nes viską kritikuodamas, I. Vėgėlė nesugeba pasiūlyti jokių pozityvių ir konstruktyvių idėjų.
Regis, pats suvokdamas, kad jo populiarumo pikas – tai praeitas etapas, I. Vėgėlė aptartame interviu bandė iškelti naujų, savo šalininkus mobilizuojančių idėjų. Jų vaidmenį atliko profesoriaus siūlymai plačiau taikyti referendumus ir plebiscitus, taigi įsiklausyti į tautos balsą ir atliepti šiam balsui.
Šie siūlymai gal ir skleidžia lengvą populizmo kvapelį, tačiau negalėdamas ramia širdimi žiūrėti, kaip degraduoja I. Vėgėlės įvaizdis, norėčiau pametėti profesoriui konkrečių idėjų, kurios pakels jo reitingus. Garantuoju, idėjos paprastos, veiksmingos ir nors pikti liežuviai laikys jas absurdiškomis, tačiau šioms – toliau įvardytoms idėjoms – dalis tautos tiesiog negalės nepritarti.
Išties, argi daugybė žmonių nepritartų idėjai inicijuoti referendumą, kuriame tauta galėtų išsakyti svarų „taip“ dėl mirties bausmės sugrąžinimo? Taip pat I. Vėgėlė galėtų inicijuoti referendumus dėl abortų draudimo, draudimo ratifikuoti Stambulo konvenciją ir draudimo įteisinti vienos lyties asmenų santuoką.
Garantuoju, vien tokių referendumų inicijavimas grąžintų I. Vėgėlei populiarumą ir suteiktų stiprų impulsą vėl ryškiai įsižiebti jo politinei žvaigždei. Tiesa, negarantuoju, ar tokia žvaigždė nebūtų iš tos organizmo veiklos medžiagos, „iš kurios pašalinta visa, kas maistinga“. Bet argi antivakserių apaštalui tai svarbu?